KŪNAS KAIP VIDINIO PASAULIO ATSPINDYS: APIE TAI, KAIP EMOCIJOS, MITYBA IR PSICHOLOGINĖ BŪSENA FORMUOJA MŪSŲ FIZINĘ PATIRTĮ

Pirminė kategorija: Kūnas  Antrinė kategorija: Vidinė savijauta   Papildoma kategorija: Emocijos

Moteris, bandanti sveikai maitintis namuose, Freepic

Kūnas dažnai suvokiamas kaip atskiras vienetas — tarsi mechanizmas, kurį galima reguliuoti disciplina, taisyklėmis, sportu ar mitybos planais. Tačiau psichologija ir šiuolaikinė sveikatos samprata vis aiškiau rodo, kad kūnas nėra izoliuotas nuo mūsų vidinio pasaulio. Jis yra jautriausias emocijų barometras, tylus liudininkas ir pirmasis signalų siuntėjas, kai viduje kažkas išsiderina. Tai, ką jaučiame, ką galvojame, kaip gyvename, ką valgome ir kaip reaguojame į kasdienybę, tiesiogiai atsispindi kūne.

Kūnas nėra tik biologija. Jis yra istorija. Jis yra emocijų archyvas, kuriame įrašyta daugiau, nei mes patys prisimename. Jis reaguoja į stresą, įtampą, nerimą, džiaugsmą, nuovargį, santykius, mitybą, gyvenimo ritmą. Todėl kalbėti apie kūną vien fiziologiškai — per siaura. Norint suprasti kūną, reikia suprasti ir psichologiją, ir emocijas, ir mitybą, ir vidinę savijautą. Tik tada atsiveria tikrasis vaizdas: kūnas kaip visuma, kurioje nėra atskirų dalių, o tik tarpusavyje susiję procesai.

KŪNAS

Kūnas reaguoja į emocijas greičiau nei protas. Tai vienas iš paradoksų, kurį psichologai pastebi nuolat: žmogus gali sakyti, kad „viskas gerai“, tačiau jo pečiai būna pakelti, kvėpavimas paviršutiniškas, žandikaulis įtemptas, o širdies ritmas pagreitėjęs. Kūnas niekada nemeluoja. Jis atspindi tikrąją būseną, net jei sąmonė bando ją nuslėpti. Emocijos nėra abstraktūs jausmai — jos yra fiziologiniai procesai. Stresas suaktyvina simpatinę nervų sistemą, todėl raumenys įsitempia, kraujotaka persiskirsto, kvėpavimas tampa greitas. Nerimas paveikia virškinimo sistemą, nes žarnynas yra tiesiogiai susijęs su nervų sistema. Liūdesys sulėtina kūno ritmą, sumažina energiją, sukuria sunkumo pojūtį. Pyktis įtempia žandikaulį, kaklą, pečius, sukelia šilumos bangas.

Kūnas tampa emocijų scena, kurioje vyksta tai, ko mes patys neįvardijame. Dažnai žmogus pirmiausia pajunta kūno pojūtį, o tik vėliau supranta emociją. Tai gali būti sunkumas krūtinėje, kuris atsiranda dar prieš suvokiant nerimą. Arba įtampa pečiuose, kuri kaupiasi ilgai prieš tai, kai žmogus pripažįsta, kad jaučiasi pervargęs. Arba virškinimo sutrikimai, kurie pasirodo tada, kai emocijos tampa per intensyvios. Kūnas reaguoja pirmas, nes jis yra tiesiogiai susietas su nervų sistema, o emocijos yra jos kalba.

Psichologiniu požiūriu, kūnas kaupia emocijas todėl, kad mes jų neišreiškiame. Slopintos emocijos niekur nedingsta — jos tampa įtampa. Įtampa, kuri užsibūna, tampa skausmu. Skausmas, kuris ignoruojamas, tampa lėtiniu sutrikimu. Tai nėra metafora. Tai nervų sistemos veikimo principas. Kai emocija negauna išėjimo, kūnas ją perima. Todėl tiek daug žmonių jaučia įtampą kakle, pečiuose, žandikaulyje, krūtinėje, pilve. Tai vietos, kuriose emocijos dažniausiai „apsigyvena“.

Tačiau kūnas reaguoja ne tik į emocijas, bet ir į mitybą. Tai, ką valgome, tiesiogiai veikia mūsų nervų sistemą, hormonų balansą, energijos lygį ir net emocinį stabilumą. Cukrus suteikia trumpą palengvėjimą, bet vėliau sukelia nuotaikos svyravimus. Perdirbtas maistas apkrauna virškinimą, o virškinimo sistema yra glaudžiai susijusi su emocijomis — ne veltui žarnynas vadinamas „antrąja smegenų sistema“. Kai mityba chaotiška, kūnas tampa jautresnis stresui. Kai mityba subalansuota, emocijos tampa stabilesnės.

Kūnas taip pat reaguoja į vidinę savijautą. Nuovargis, perdegimas, santykių įtampa, nepasitenkinimas, vidinis konfliktas — visa tai tampa fiziniais pojūčiais. Žmogus gali manyti, kad jį kamuoja nugaros skausmas, tačiau iš tiesų tai gali būti ilgalaikio emocinio spaudimo pasekmė. Gali atrodyti, kad virškinimo problemos yra mitybos klaida, tačiau dažnai tai yra nerimo išraiška. Gali pasirodyti, kad nuovargis yra fizinis, tačiau jis gali būti emocinis.

Kūnas yra jautriausia mūsų dalis, nes jis neturi filtrų. Jis nereaguoja pagal logiką, jis reaguoja pagal tiesą. Jis parodo tai, ko mes patys nenorime matyti. Jis tampa tiltu tarp psichologijos, emocijų, mitybos ir vidinės savijautos. Ir būtent todėl kūnas yra geriausias mokytojas. Jis nuolat siunčia žinutes: sustok, pailsėk, iškvėpk, paleisk, pasirūpink savimi. Tik klausimas — ar mes girdime?

SANTRAUKA

Kūnas nėra atskiras nuo mūsų psichologijos, emocijų ar mitybos. Jis yra visų šių sričių sankirta. Jis reaguoja į tai, ką valgome, ką jaučiame, kaip gyvename, kaip galvojame ir kaip elgiamės su savimi. Kūnas yra emocijų veidrodis, psichologinės būsenos indikatorius ir mitybos pasekmių atspindys. Todėl rūpintis kūnu reiškia rūpintis visu savimi — ne tik fizine, bet ir emocine, psichologine bei vidine puse.

Kai suprantame kūną kaip visumą, atsiranda galimybė gyventi aiškiau. Mes pradedame matyti ryšį tarp to, ką jaučiame, ir to, ką išgyvena mūsų kūnas. Mes pradedame suprasti, kad sveikata nėra tik fizinė būsena. Tai emocinė, psichologinė ir kūniška harmonija. Ir kai ši harmonija atsiranda, kūnas pagaliau gali atsikvėpti.

Komentarų nėra

Atsakykite