ŽMOGIŠKUMAS
© Emocijų galerijos archyvas
Šiuolaikinis žmogus gyvena paradokse: niekada neturėjome tiek daug informacijos apie kūną, emocijas, sveikatą, mitybą, meną ir kultūrą, tačiau retai kada jautėmės taip praradę ryšį su savimi. Turime programėles, kurios skaičiuoja žingsnius, kalorijas, miego fazes, pulsą ir kvėpavimą, bet neturime laiko paklausti savęs, kaip iš tikrųjų jaučiamės. Turime begalę patarimų, kaip „teisingai“ valgyti, „teisingai“ gyventi, „teisingai“ jausti, bet vis mažiau erdvės būti netobuliems, žmogiškiems, gyviems.
Ši esė - bandymas sugrąžinti žmogų į centrą. Ne kaip projektą, kurį reikia sutvarkyti, o kaip istoriją, kurią reikia išgirsti.
Ten, kur žmogus sutinka save pirmą kartą
©Emocijų
galerijos archyvas
Yra momentų, kai žmogus sustoja ne todėl, kad nebeturi jėgų, o todėl, kad viduje kažkas pagaliau ima reikalauti dėmesio. Ne garsiai, ne dramatiškai, o taip tyliai, kad iš pradžių net sunku suprasti, kas vyksta. Tai nėra balsas, kurį lengva atpažinti. Jis neprimena įprastų minčių, kurios kasdien sukasi galvoje. Tai labiau primena vidinį trūktelėjimą - tarsi kažkas giliai manyje sakytų: „Pažiūrėk čia. Ne į išorę. Į vidų.“
Savęs pažinimas prasideda būtent tokiose akimirkose. Ne tada, kai žmogus jaučiasi pasiruošęs, o tada, kai vidinis pasaulis tampa per ankštas, kad būtų galima jį ignoruoti. Psichologai dažnai sako, kad žmogus pradeda keistis ne tada, kai supranta, jog turėtų, o tada, kai nebegali likti ten, kur yra. Tai nėra patogus procesas. Tai nėra kelias, kuriame viskas aišku. Tai labiau primena lėtą, bet neišvengiamą susidūrimą su savimi.